Poeto, vertėjo, teisininko NADO RASTENIO kelias nuo Stagalėnų iki Baltimorės

Nado Rastenio, gimusio 1891 metais, Stagalėnuose, (dabar Linkmenų seniūnija, Ignalinos raj.) Lietuvoje, biografija prasideda 1903 metais, kai jis pirmą kartą išėjo į lauką ir pradėjo arti dirvą tėvo daryta žagre…

Artojo debiutą pats Nadas taip nupasakoja:

Aušo 1903 metų pavasaris. Sniegai nutirpo. Pievose ir paniuovaliuose pienės, o balose ir paravėse purienos, auksu spindėjo. Saulė laukus baigė sausinti. Žvirbliai krykštė ir vieversiai čiulbėjo.

Pavasario talka susidėjo iš trijų: tėvas, remdamasis po pažasčiu ant kriukio, suvaitodamas, ant nugaros užsidėjęs, žagrę vilko; motina neblogą juodbėrį, nerimstantį arklį vedė; Mikadukas, pradėjęs tryliktus metus, paskui ėjo. Eiga krypo į šiaurę, iš Stagalėnų link Palūšės, keletą varsnų ir pasiekė pirmą Antano Rastenio šniūrą. Tėvas su motina prikinkė arklį prie žagrės; tėvas bandė varyti vagą, bet parkrito… Mikadukas stojo prie žagrės… ir arė… Pirmkartis artojas pirmą vagą išvarė, popietyje, iš rytų į vakarus, antrą iš vakarų į rytus, ir taip sukreipytas vagas raižė, kol baigė tą šniūrą arti saulei besileidžiant.

Vėliau, iškeliavęs į platujį pasaulį, surado plonose ir storose knygose daug raštų parašyta apie Ari- Aries – Arėjus – Artojus, – kad priešistoriniais laikais žemės dievai, dievaičiai ir dievuliai valdė pasaulį. Paskui atsiradęs gudragalvis žmogus, kuris išmokęs arti ir daugiau maisto pagaminti... Artojai buvę žemesni už dievus, bet aukštesni už žmones. Artojai buvo kviečiami vis toliau ir toliau per pasaulį. Su laiku artojai tapę artistais, artizanais ir aristokratais. Visi, mokantys ką gero arba naujo padaryti žmonės tapę artistais, artistais savo amato...

Taigi, artojai buvo pirmieji artistai.

Mažasis artojas Mikadukas (Nikodemas, vėliau Nadas) jau buvo pramokęs skaityti elementorių ir maldaknygę. Paskui lankė Linkmenų pradinę mokyklą. Bet neilgai. Susirgus tėvui, sūnus turėjo jį pavaduoti ūkyje.

Rudenį, 1907 m., mirė jo motina (Domicelė Juršėnaitė nuo Melagėnų). Ūkio reikalai dar labiau pašlijo. Tėvas pavedė ūkį pusininkui dirbti. Dar po kiek laiko ir visai iš namų išėjo.  Nuo 1909 m. gyveno ir dirbo Petrapilyje ir kituose Rusijos miestuose. Prie naujų geležinkelio šakų tiesimo iškrovinėjo iš barkų malkas, prie naujo doko kasimo Baltijos karo laivyno tvirtovėj. Pagaliau 1911 m. grįžo į Lietuvą. Trejetą savaičių pabuvęs, gegužės 25 d. išplaukė į kitą pusę Atlanto ir liepos 14 d. pasiekė Manchester, N. H. Trejetą metų rytinėje šiaurėje dirbo audyklose ir gyveno Watertowne, Cambridge ir kt.

1918 metais Nadas Rastenis Buvo pašauktas į JAV kariuomenę. Grįžęs iš kariuomenės su 20 nuošimčių nesveikatingumo, gavo teisę išeiti kokį nors mokslą ir įsigyti specialybę. Nadas Rastenis sumanė tapti advokatu. Bet kaip? Esą, reiktų mokytis bent 15 metų, nes jo išeito mokslo tik 7 savaitės. Rastenis užsispyrė ir per 4 metus ir 5 mėnesius išėjo reikalaujamą kursą su specialia anglų kalbos kompozicijos dalimi bei kalbėjimo ir psichologijos priedais. 1924 m. birželio mėn. Rastenis baigė teisės mokslus Bostono universitete su LLB laipsniu. 1925 metų pavasarį išlaikė egzaminus ir tapo advokatu Marylando valstijoje. Advokatavo, mokė jaunimą lietuviškai skaityti ir rašyti; veikė lietuvių kultūrinėje dirvoje, draugaudamas ir kartu dirbdamas su artistais, kompozitoriais (komp. M. Petrausku...).

Neminime čia veiklos amerikiečių visuomenėje.

Su žmona Jule Baltrukonyte Nadas susitiko 1924 metais Bostone, kai Mikas Petrauskas statė savo operą „Eglę“. 1927 m. birželio mėn. 18 d. juodu susituokė.

Abu mėgo ir mėgsta dailę, muziką, poeziją, teatrą; abu rado džiaugsmą lietuvių kultūroje. Uoliai veikė Baltimorės „Dainos“ chore; jis parūpino dainų, muzikos, kartais net specialų vaidinimą parašydamas; ji sekretoriavo, dainavo, deklamavo. Scenoje pirmą kartą ji pasirodė 1915 m. „Ponų ir mužikų“ vaidinime Liudytės rolėj. Po to dalyvavo daugelyje kitų vaidinimų, kaip „Mirtų vainikas“, „Dvi seseri“, „Salomėja“, „Samsonas ir Dalila“, St. Nagurnoskio „Knygynas šventame aržuole“, St. Šimkaus „Čigonai“ ir kt. Apie 40-tyje koncertų dainavo soliste Vanagaičio, Petrausko, Babravičiaus, Sodeikos suorganizuotuose koncertuose. Atpildas? Arba gėlių puokštė, arba tas pasitenkinimas, kad dirbi lietuvybės naudai.

Lietuviškus eilėraščius Nadas Rastenis pradėjo rašyti 1917 m., o angliškus – 1921 m. Su mažesniais vertinimais pasirodė jau 1922 m., o 1934 m. išvertė A. Baranausko „Anykščių šilelį“. 1938 m. išvertė K. Donelaičio „Metus“. Smulkių dalykų eilėje yra V. Kudirkos „Himnas“, P. Vaičaičio, Maironio, Putino, J. Tysliavos, K. Bradūno eilėraščių. 1949 m. išleido savo didesnę poemą „Trijų rožių šventė“.

Garsiąją poemą „War‘s Curse“ („Karo prakeikimas“)N. Rastenis parašė 1941 m. Ji buvo išspausdinta periodikoje, bet didesnio dėmesio nesusilaukė. Tik kai 1966 m. kongresmenas Garmatz ją išspausdino „Congressional Records“, jos garsas išėjo ir už JAV ribų: už ją „United Poets Laurate International“ organizacija priėmė į narius ir suteikė laurų vainiką; gi 1967 m. Nadas Rastenis už ją buvo pristatytas „Nobelio Taikos“ premijai gauti.

Pirmas lietuvis susilaukė tokios garbės ir nežinia, kada kas bus sekantis kandidatas (o gal ir laimėtojas!).

Spalio 14 d. Baltimorėje surengtas K. Donelaičio / Nado ir Julės Rastenių pagerbimo labai iškilmingas banketas. Ta proga N. Rasteniui suteikta „Edgar Allan Poe“ premija ir „Įžymaus Baltimorės Piliečio“ pažymėjimas.

V. KI.

Iš JAV lietuvių žurnalo „Lietuvių dienos“, 1967 m. gruodžio mėn. Nr. 10 (179).

K. DONELAIČIO „METAI“ ANGLIŠKAI

(VERTĖJAS NADAS RASTENIS)

Vienintelis lietuvių klasikas, susilaukęs tiek daug vertimų į svetimas kalbas – tai Kristijonas Donelaitis (1714-1790 m.). Jo „Metai“ iki šiol jau yra išversti į 7 kalbas: vokiečių, latvių, lenkų, čekų, gudų, rusų ir anglų. Naujausias vertimas į vokiečių kalbą (ketvirtas iš eilės) pasirodė Miunchene 1966 m. Tai bene geriausias šia kalba vertimas, atliktas H. Buddensiego, kuris neseniai yra išvertęs ir kitą klasikinį lietuvių literatūros kūrinį – A. Baranausko „Anykščių šilelį“. Vertimas anglų kalba pasirodė Los Angeles mieste 1967 m., išleistas „Lietuvių Dienų“ leidyklos. Jį parūpino Nadas Rastenis, „Tarptautinės Poetų Sąjūngos“ vainikuotas laurų vainiku už poemą „Karo prakeikimas“. Beje, ši poema autoriui ir daugiau garbės atnešė – už ją jis buvo kandidatuotas šių metų „Nobelio Taikos Premijai“ gauti. Iš profesijos Nadas Rastenis yra teisininkas, bet šalia to rašo eilėraščius lietuviškai ir angliškai; yra išvertęs nemažai lyrikos dalykų į anglų kalbą.

Su Nado Rastenio vertimu K. Donelaičio „Metai“ pirmą kartą pristatomi anglosaksų pasauliui...

...Literatūros kūrinių vertimas į svetimas kalbas nėra lengvas dalykas. Ypač sunku versti poeziją. Šio darbo gali imtis tik tas, kas ir pats yra literatas: prozos kūrėjas ar poetas. K. Donelaičio „Metų“ vertėjo uždavinys yra dar sunkesnis – nepakanka gerai mokėti abi literatūrines kalbas, reikia dar ir gerai suprasti prūsiškąjį K. Donelaičio dialektą, pilną svetimybių, barbarizmų, germanizmų, rusicizmų ir pan. Verčiant reikia tam rasti atitikmenis, kad vertimas neišeitų nudailintas, suliteratūrintas, žodžiu, pakeistas į šių dienų kalbą. Nors trumpai pažiūrėkime, kaip šį uždavinį atliko Nadas Rastenis.

„Metus“ jis pavadino angliškai „The Seasons“, nes juose apdainuojami keturi metų laikai. Pirmiausia, vertėją reikia pagirti už tai, kad jis vertimą atliko iš pilno „Metų“ teksto išversdamas net ir tas dvi eilutes, kurias kai kurie puritoniški redaktoriai praleisdavo dėl jų obsceniškumo. Žinoma, Nadas Rastenis, būdamas estetas, tas eilutes vertime kiek sušvelnino; nežiūrint to, jis tiksliai perdavė originalo prasmę. Angliškame vertime tos dvi eilutės taip atrodo:

„The children of the rich, too, get their bottoms spanked,

When they, like others, wt their silken featherbeds“ (p. 36).

Vertėjas turi gerą poetinę nuovoką – kiekvienai K. Donelaičio poemos sąvokai jis suranda gerą anglišką atitikmenį. Užtat „Metų“ poema Nado Rastenio vertime daug kur neprarado poetinių originalo savybių.

Vienoje pirmosios giesmės vietoje (139-141 eil.) K. Donelaitis pataria lakštingalai, ką ji turi valgyti:

„Valgyk sav sveika, kad nori, vabalą margą!

Valgyj grikvabalius, muses, ir dyviną žiogą!

Valgyk skruzdėles ir jų negimusią veislę...“

Nado Rastenio angliškame vertime šios eilutės taip skamba:

„Eat, if you will, to your good healf, that piebald bus.

Eat lady beetles, vain grasshoppers and mean files;

Eat ever crawling ants and all their unborn breed“ (p. 31).

O štai dabar kaip atrodo vokiškas H. Buddensiego tų eilučių vertimas:

„Iss dir zum Wohl und Genuss, wie du willst, den Kaefer, den bunten!

Iss die Maikaefer, Fliegen wie auch die seltsame Grille!

Iss auch Ameisen und ihr Gelege, ehe es ausschlueft...“ (p. 16).

Jeigu palyginsime abu šiuos vertimus, pamatysime, kad Nado Rastenio vertimas net vaizdingesnis. O tai yra todėl, kad jis pavartoja kai kuriuos epitetus, kurių originale nėra, bet vertime jie labiau išryškina sąvokas, nepakeisdami jų reikšmės, pvz.: mean flies, lady beetles, crawling ants. Sugebėti taip versti yra didelis meistriškumas.

K. Donelaičio eilutė „Jurgut, kinkyk, paplak, nuvažiuok“, kaip žinome, imituoja lakštingalos balsą. Tai vaizdinga onomatopėjinė eilutė. Nadas Rastenis ją išvertė šitaip: „Jurgut, be good! Wake up, hitch up your steed and speed!“ Tai nepaprastai meistriškai atkurta eilutė, kuri turi tikslų lakštingalos giedojimo ritmą, išreikšta trimis poromis rimų. Eilutė taip sklandi, kad vienas malonumas ją skaityti. Atrodo, kad ji nenusileidžia originalui.

Vertėjas kai kur sumaniai pavartoja aliteracijas ir kitas poetines priemones, tuo padarydamas savo vertimą dar skambesnį ir ritmingesnį. Pvz.:

„A married woman does not wear a wreath of rues,

A maiden does not don a wedded woman‘s hood“ (p. 78).

Prof. Kordelija Jasutytė, pristatydama anglišką „Metų“ vertimą Los Angeles lietuvių publikai, tarp kitko pažymėjo, kad Nadas Rastenis kai kurias realistines poemos vietas savo vertime sukilninęs. Vertėjas, būdamas grožio puoselėtojas, kitaip ir negalėjo pasielgti. Užtat jo vertime neberandame obsceniškų žodžių, kurie originale gal kai kam rėžė ausį.

Šiaip ar taip, Nado Rastenio „Metų“ vertimas į anglų kalbą yra puikus. Tai didelis indėlis į mūsų verstinės literatūros lobyną. Su šiuo vertimu K. Donelaičio „Metai“ pasidarė prieinami milijonams anglosaksų skaitytojų. Tik, deja, tie milijonai nieko nežino, kad tokia poema yra išspausdinta. Jeigu ją būtų išleidusi kokia nors žymesnė amerikiečių leidykla, K. Donelaičio garsas būtų nuskambėjęs po visą pasaulį. Tačiau reikia tikėtis, kad lietuvių pagalba vertimas pamažu plis amerikiečių bei kitataučių tarpe; jis pateks į universitetų bei kitas bibliotekas, o ateityje taps neginčijama pasaulinės kultūros dalimi.

J. Tininis

LIETUVIŲ DIENOS, 1967, GRUODIS

JAV